Projekto „Mūsų Užupis“ pirma diena: pažiūrėkime į mokslą kitaip

Mokyklos skambutis skelbė nebe tradicinių pamokų, o atsiveriančios kūrybinės erdvės pradžią, kurioje 1-ų ir 2-ų klasių mokiniai tapo Užupio mokslininkais, tyrėjais ir kūrėjais. Prieš prasidedant projektui, mokiniams buvo pateikti įvairių veiklų variantai: iš sąrašo skirtingo pobūdžio veiklų vaikai išsirinko jų asmenybę ir interesus labiausiai atitikusius užsiėmimus. Projektas „Mūsų Užupis“ sujungė literatūrą, fiziką, dailę, informatiką, matematiką, biologiją, šokį ir kitas, atrodo, nesusiejamas mokslo šakas. Mokiniai konsultavosi su projektinę veiklą kuruojančiais mokytojais, taip planuodami tolimesnius darbo etapus.

Siekdamos sužinoti mokinių įspūdžius pirmą projekto dieną, pakalbinome skirtingų klasių mokinius.

Ekologų frontas

2d klasės mokinės Milda, Lukrecija ir Miglė pasirinko tirti vandens užterštumą. Merginos keliaus prie trijų skirtingų Vilnelės atkarpų ir naudodamos indikatorines juosteles tirs upės taršą: drumstumą, pH ir skirtingų mineralų kiekį vandenyje. Mokinės pasidalino, kad projektas sudomino, ir jos jį priima kaip galimybę praturtinti jau turimas žinias. Edvinas ir Ignas, 1b klasės mokiniai, pasirinko ištirti vieną iš įdomiausių žalos gamtai būdų – garso taršą. Vaikinai pasakoja, jog jiems teks tyrinėti transporto priemonių poveikį Užupio teritorijoje. Tai apims išmetamų transporto priemonių CO₂ kiekį bei jų sukeliamą garsą. 2e klasės mokinės Miglė ir Emilija tiria oro užterštumą. Mokinės tai daro naudodamos aplink mokyklą augančias kerpes: pusės metro aukštyje apžiūri medžių kamienus ir vertina kerpių gausą bei įvairovę. Antroji jų tyrimo dalis – palyginti kerpių nuotraukas ir pastebėti skirtumus bei panašumus. Kadangi tai nėra dažnas taršos tyrimo būdas, merginos pripažįsta, kad bus sudėtinga perteikti tyrimo rezultatus. Dar vienas su ekologija sietinas mokinių darbas – meninis Užupio projektas iš antrinių žaliavų. 2b klasės mokiniai pasirinko šį darbą atsižvelgdami į naudą gamtai: Augustei patiko veiklos idėja, nes tokiu būdu išnaudojamos jau nebereikalingos atliekos, o Pijus pabrėžė, kad tai puiki galimybė kūrybiškai panaudoti namuose sukauptas antrines žaliavas.

Menininkų frontas

Įdomia meniškos veiklos forma išsiskyrė 1d klasės mokinės Rusnė ir Viltė – jos kuria šokius, remdamosi aplinkos kontekstu, ir juos filmuoja neįprastose erdvėse. Paklausus, kodėl rinkosi šią veiklą, merginos pasakoja, kad tai labiausiai atitiko jų domėjimosi sritį, be to, jos siekia prasmingai ir įdomiai praleisti laiką. Abi vienbalsiai tvirtina, jog projektas lavina kūrybiškumą, leidžia meniškai pažiūrėti į aplinką, taip pat skatina įvairiapusišką mąstymą. Taip pat mergino su šypsenomis veiduose pasakoja, kad smagu patirti kitokį mokymosi būdą. Kasparas su 1a klasės draugais kuria komiksą. Šis pasakos vaikinų sukurtą legendą apie Užupio angelo atsiradimą. Vaikinai prisipažįsta, kad gramatika nėra jų stiprioji pusė, tačiau piešimo sugebėjimais neabejoja.

Kalbininkų frontas

Dalis mokinių pasirinko atlikti Užupio erdvių užrašų kalbinę analizę. Jorė ir Jokūbas, 2b klasės mokiniai, rinkosi veiklą įžvelgdami užduoties privalumą – puikią galimybę sužinoti įdomių faktų apie lankytinas įstaigas, o 2d klasės mokinės Mišelė, Gerda ir Barbora pridūrė norinčios pabendrauti su vietiniais gyventojais. 2d klasės mokinė Gabija rinkosi interpretuoti Užupio konstituciją. Ji lygina lietuvišką konstitucijos versiją su jos vertimais į kitas kalbas. Taip pat ji interpretuoja 2 eilėraščius, vienas jų bus interpretuojamas mini esė, o antrasis – jau rimtesne forma – kūrybiniu rašiniu. Mokinė dirba prisimindama mokytojos pasakymą „neturi būti tobula“, todėl jaučiasi nesuvaržyta, gali reikštis drąsiai, kūrybiškai. Taip pat nemažai mokyklos mokinių pasirinko daryti projektą anglų kalba. Augustė ir Sofija, 1e klasės mokinės, filmuoja reportažą, kurio metu kalbasi angliškai su gatvėje sutiktais žmonėmis. Sofija užsimena, kad tai puiki galimybė pabendrauti su Užupio žmonėmis, įsijausti į žinių vedėjos vaidmenį. Projektą kuruojančios mokytojos Ievos Ivanauskaitės manymu, tai lavina kūrybiškumą, komunikabilumą, leidžia mokytis įdomesniu būdu.

Istorikų frontas

1d klasės mokinės Joneta, Viltė, Rytė kuria istorinį filmuką tema „Užupio istorija iki Respublikos susikūrimo“. Merginos pasakoja, kad pirminis planas nepavyko. Jos buvo suplanavusios imti interviu iš žymesnių Užupyje gyvenančių žmonių, tačiau, išklausius mokytojos kritiką ir išgirdus alternatyvas, teko pakeisti idėją. Nors ir kilo sunkumų, bet nuotaika ir nusiteikimas išliko pozityvūs – apie projektą jos pasakoja su šypsena veiduose. Šią temą taip pat pasirinkę 2b klasės mokiniai Augustas ir Simas išsikėlė tikslą sužinoti Užupio istoriją, žymias vietas ir objektus. Mokinių nuotaika puiki ir noras pasikelti istorijos pažymį – didelis, visgi liko dar daug ką nuveikti.

Pirmoji projekto „Mūsų Užupis“ diena atskleidė, kad mokiniai dirba intensyviai ir nuoširdžiai. Be to, smagu, kad mokymasis gali vykti ne tik klasėje, bet ir labai įvairiose, netradicinėse vietose, taip mokantis susipina skirtingos disciplinos, kūryba ir asmeninės gimnazistų patirtys. Mokiniai, rinkdamiesi įvairias veiklas: nuo mokslinių tyrimų iki meninių interpretacijų, ugdo ne tik dalykines žinias, bet ir savarankiškumą, bendradarbiavimo, kūrybiškumo bei kritinio mąstymo įgūdžius. Nors kai kuriems mokiniams ir kyla iššūkių, bendra projekto patirtis pirmąją dieną rodo, kad tokia veikla itin prasminga, nes kuria labai įvairiaspalvį mūsų Užupio veidą.

Rytoj projekto veiklos bus tęsiamos, todėl šis Užupio paveikslas dar pildysis naujomis patirtimis ir įžvalgomis.

1d klasės mokinės Rusnė Pilataitė ir Vėtrė Vidžytė

Virginija Emilija Navickienė: „Mokyklos vaidmuo visada buvo toks pat: mokyti mokinį, padėti mokiniui, auginti jį kaip asmenybę“

Siekdamos šiek tiek pasidomėti Užupio gimnazijos istorija, dvi 2e klasės gimnazijos mokinės Elzė Cholinaitė ir Barbora Aukštikalnytė pakalbino ilgametę mūsų mokyklos istorijos mokytoją ir buvusią direktorę Virginiją Emiliją Navickienę.

Kas buvo būtent šioje Užupio vietoje, kol dar nebuvo įkurta mokykla?

Šioje Užupio vietoje, kol dar nebuvo įkurta mokykla, kuri buvo pastatyta 1958 metais, buvo paprastas parkas, o šalia, ant Bekešo kalno, turtinga šeima buvo pasistačiusi pavėsinę.

Kada buvo įkurta mokykla Užupyje – papasakokite jos sukūrimo istoriją nuo pradžios iki dabartinės mokyklos.

Svarbu paminėti, kad pirmoji mokykla 1944 metais buvo pastatyta Polocko g. 2, ji rinko vaikus iš viso Užupio, kadangi buvo daug našlaičių, iš vaikų namų juos sukvietė į mokyklą, taip pat kvietė vaikus iš rajono ir taip atsidarė pati pirmoji pradinė mokykla. 1949 m. ji tapo septynmetė mokykla, o 1954 metais tapo šešiolikta vidurine mokykla. 1978 m. mokykla persikėlė į Krivių g. 10. 2000 m. ji tapo gimnazija, progimnazija ir pradinė mokykla atsiskyrė. Žmonės galvojo, kaip šią gimnaziją pavadinti, ir kadangi norėjo pagerbti Užupį, suteikė šiai mokyklai jo vardą.

Kokie esminiai pokyčiai įvyko mokykloje per tuos dešimtmečius?

Pokyčių buvo labai daug, bet esminių yra keletas. Anksčiau šioje mokykloje buvo sustiprinta vokiečių kalba, mokiniai turėdavo 5-ias vokiečių pamokas per savaitę. Mokykla sudarydavo mokinių grupes, kurios keliaudavo į Vokietiją, važiuodavo į kitas mokyklas. Taip pat mokykla pasižymėjo chemijos pasiekimais, mokiniai dalyvaudavo olimpiadose, laimėdavo medalius. Bet didžiausi pokyčiai įvyko tada, kai Lietuva tapo nepriklausoma, 1990 prasidėjo demokratiniai procesai ir nuo to laiko viskas šioje gimnazijoje pradėjo keistis. Mūsų gimnazija buvo pirmoji mokykla, kuri išleido mokinių teisių chartiją. Tais laikais buvo griežta diktatūra, o mokykla norėjo, kad mokiniai laisvai reikštų savo mintis, atsivertų, laisviau jaustųsi. Galima sakyti, kad mokykla laikėsi ant 3 banginių: mokinių teisių chartijos, tolerancijos kodekso ir mokinių taisyklių. Kitas pokytis buvo, kad labai išryškėjo ryšiai su Užupio bendruomene, nes tuo metu pradėjo kurtis visa užupietiška bendruomenė, apsigyveno įvairiausių sričių menininkai ir jie sugalvojo visokiausių veiklų, viena iš jų buvo 1998 m. Romo Lileikio: lietuvių poeto, kompozitoriaus iniciatyva buvo pradėta kurti Užupio Respublika. Šia Respublika žmonės žavisi, nes tai yra unikalus reiškinys Lietuvoje ir kitų šalių kontekste. Konstitucija, kurią kūrė R. Lileikis su grupe, yra išversta į daugiau nei 40 kalbų. Taip pat didelis pokytis buvo Užupio angelo atidarymas. Mokiniai rinko medžiagą apie žymius Užupio žmones, gamino akcijas, kurias po to pardavinėjo ir surinko 2000 litų. Užupio gimnazijos pavadinimas yra užrašytas ant angelo rėmėjų sąraše. Atsidėkojant už gerą darbą, Užupio gimnazijai buvo įteikta angelo skulptūrėlė. Mokiniai darė gerus darbus ne tik mokyklai, bet ir visam Užupiui: tvarkė kapines, kabindavo inkilus paukščiams dalyvavo visokiausiuose renginiuose, Respublikos šventėse. Mokykla per šį laiką išleido netgi 3 knygas. Taigi galime teigti, kad pokyčiai buvo tikrai dideli ir jų buvo nemaža, bet tai leido Užupio mokyklai iškilti kaip bendruomenei.

Kokios tradicijos mokykloje išliko nuo seniausių laikų iki šiandien?

Labai svarbi tradicija yra teatro savaitė, anksčiau ji buvo labai didelė šventė, ateidavo svečiai iš Baltojo skersgatvio, aktoriai. Mokykla bando šią tradiciją vis dar išlaikyti, bet ji tapo žymiai siauresnė, nes nebėra tiek daug galimybių, mokiniams reikia mokytis, todėl teatro savaitė sutrumpėjo iki dienos. Šiam renginiui yra sukurta vėliava! Taip pat labai svarbi mokyklos tradicija yra projektas „Epochų ratu“. Ši idėja kilo iš Japonijos, bet ji buvo labai smarkiai pakeista, paliekant tam tikrus elementus. Buvo ir tautosakos vakarai, kuriems reikėdavo tautinių rūbų, mokiniai dainuodavo ir šokdavo.

Kiek direktorių yra vadovavę šiai mokyklai?

Buvau dešimta.

Kaip mokyklos vaidmuo keitėsi per skirtingus istorinius laikotarpius (pvz., sovietmečiu ir po nepriklausomybės)?

Vaidmuo visada buvo toks pat: mokyti mokinį, padėti mokiniui, auginti jį kaip asmenybę.

Ar yra kokių nors įdomių įsimintinų įvykių, susijusių su mokykla, kurie, anot jūsų, jokiu būdu negali nukeliauti į užmarštį ir turi būti perpasakojami ateinančioms kartoms?

Mokiniai neturėtų užmiršti mokyklos istorijos įvykių, nes yra dalykai, iš kurių mes mokomės ir kuriuos studijuojame. Tradicijas ir renginius galima pakeisti, bet neužmiršti.

Ačiū už pokalbį.

Robertas Ramanauskas: „Vilnius turi savo dvasią, bet Vilniuje dar yra ir Užupio dvasia“

2e klasės Užupio gimnazijos mokinės Elzė Cholinaitė ir Barbora Aukštikalnytė kalbino ilgametį mokyklos istorijos mokytoją Robertą Ramanauską, kuris papasakojo daug įdomių dalykų apie Užupį.

Kaip susikūrė Užupis? Kokia jo istorija?

Manau, kad reiktų pradėti nuo to, kad pats Vilnius nebuvo įkurtas 1323 m., kaip buvo paminėta istorijoje. Dabartinėje Vilniaus teritorijoje, ar dar tiksliau Užupyje, žmonės gyveno gal dar 1000 metų iki kunigaikščio Gedimino. Iš esmės Vilnius prasidėjo nuo arealo, kurį mes dabar vadiname Užupiu, apėmė Gedimino kalną, Kreivąjį arba Trijų kryžių kalną. Tik vėliau, Gedimino laikais, buvo iškastas kanalas, kurį mes suvokiam kaip dabartinę Vilnelės vagos dalį nuo Užupio iki Pilies tilto, kur ji įteka į Nerį. Gediminas iškasė tą kanalą tam, kad Aukštutinė pilis – Gedimino pilis – būtų iš visų pusių apsupta vandens. Ir maždaug nuo tų laikų, o rašytiniuose šaltiniuose nuo XV a., atsiranda pavadinimas Užupis, kurio reikšmė – už upės.

Kodėl Užupis ilgą laiką buvo laikomas ,,už miesto ribų“ tiek socialine, tiek kultūrine prasme?

Po Užupio sukūrimo senojo Vilniaus miesto dalis tapo priemiesčiu. Ir priemiesčiu ji išlieka labai daugelį metų. Taip buvo, nes priemiesčiuose gyveno marginalios žmonių grupės, didžioji dalis žydų bendruomenės, tai buvo menkos reputacijos miesto dalis, nes čia buvo daug viešnamių ir lūšnynų vargingai gyvenantiems žmonėms. Šis arealas iki pat Aušros vartų turėjo prastą reputaciją, buvo laikomas esančiu ,,už miesto ribų“.

Kada ir kodėl Užupis pradėjo formuotis kaip menininkų rajonas?

Viskas prasidėjo nuo dešimto dešimtmečio pabaigoje prasidėjusio Atgimimo. Iš dalies Atgimimas buvo susijęs su tuo, kai sovietmečiu už Vilnelės buvo pastatytas dar vienas tuometinio Dailės instituto, dabartinės Dailės akademijos, korpusas bei bendrabučiai. Daug Dailės akademijos studentų įsikurdavo būtent Užupyje ir tada čia atsirado daug šviesesnio jaunimo ir, matyt, iš čia atsirado tokia su jaunystės laikais susijusi nostalgija, todėl menininkai, kai įgijo pinigų, statusą, pradėjo kurtis Užupyje ir taip jį atgaivino.

Tad galima sakyti, jog Užupis pramintas ,,menininkų rajonu“ nuo tada, kai pastatyta Dailės akademija?

Taip. Galiu pasidalinti tuo, kad mano jaunystės laikais Užupis buvo kriminalinę reputaciją turintis rajonas. Čia nevietiniams jau nelabai buvo kas veikti vakarais. Apskritai Užupyje nebuvo ką veikti. Visais laikais Užupis buvo prasto aptarnavimo vieta, čia buvo, galima sakyti, kaimas. Jeigu mes apsidairytume, pavyzdžiui, pro Užupio gimnazijos klasės langus, matytume, kad yra daug senų namų, darželių, taigi žmonės čia vertėsi pagalbiniu žemės ūkiu užsiaugindami daržovių, gyvulių ir visa kita. Visi miestai, įskaitant Užupio rajoną, kurie vėlavo į pramonės perversmą, turėjo stiprų agrarinį pobūdį. Užupis visada išsaugojo savo autentiškumą ir dėl to jis visada turėjo nedidelio miestelio jaukumą, tarsi būtų savotiškas miestas mieste, dėl to tai buvo tokia patraukli sąlyga kurtis čia žmonėms, kurie turi vaizduotę, t. y. menininkams.

Kaip Užupio angelas tapo Užupio simboliu?

Iš pradžių vietoj angelo stovėjo kiaušinis, žymėjęs atgimimą, kurį jau minėjau, tačiau bendruomenė siekė aiškesnio ir universalesnio ženklo. Kai buvo pastatyta skulptūra, angelo įvaizdis labai natūraliai prigijo. Angelas šiuo atveju veikia kaip metafora, jis simbolizuoja kūrybinę laisvę, savotišką dvasinę globą ir Užupio išskirtinumą.

Kaip atsirado Užupio Respublikos idėja: ar tai buvo labiau pokštas, ar rimtas kultūrinis pareiškimas?

Užupiečiai visada išlaikė tokį pojūtį, kad Užupis – tai Vilnius, bet ir ne Vilnius, tai čia, manau, ir galima daryti prielaidą, iš kur atsirado ta Užupio Respublikos idėja 1998 m. Patį atsiradimą galima pavadinti pokštu, tačiau taip pat ir rimtu kultūriniu pareiškimu 1997 m. balandžio 1 d. Pasirinkta data rodo ironiją, tačiau pats sumanymas kilo iš menininkų noro kurti laisvesnę, kūrybišką bendruomenę po sovietinio laikotarpio Lietuvoje. Romas Lileikis inicijavo ne tiek norą kurti valstybę, kiek siekė parodyti, kad visuomenė gali būti grindžiama ne biurokratija, o žmogiškumu ir saviraiška.

Kas jums asmeniškai patinka Užupyje? Kodėl?

Man patinka išlikę gražūs mediniai pastatai. Tos vietos, kurios yra miesto medinės architektūros liekanos, architektūros paminklai. Jie yra unikalūs tuo, kad jie su geru skoniu suręsti, pilnai išnaudojant medinės statybos technologijas. Šiaip iš tikrųjų Užupis neturi labai išskirtinių architektūrinių šedevrų, kaip, pavyzdžiui, Antakalnis šv. Petro ir Povilo bažnyčią, bet bendras Užupio vaizdas, kraštovaizdis kalno papėdėje, jo jaukumas yra unikalūs. Užupis yra labai kompaktiškas, Užupį patrauklų daro tas jo mažumas, kad jį gali „įsidėti į kišenę“, bet taip pat jis yra labai didelis, nes to padaryti realiai negali. Užupyje atsiranda jo tokia unikali dvasia, kuri žmogų čia priima arba atmeta.

Ar turite mėgstamą Užupio Respublikos konstitucijos įsakymą, kurį galėtume laikyti ir savo gyvenimo moto?

Šiaip iš tikrųjų visus juos galima tokiais laikyti, bet man patinka pats pirmasis.

Kaip jisai skamba?

„Žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnelės, o Vilnelė tekėti šalia žmogaus.“

Kitais žodžiais tariant, mano nuomone, žinoma, jisai atspindi tą gražų kitoniškumo principą, kad kiekvienas galime būti unikalūs savo erdvėje ir galbūt čia netgi tokia yra Užupio Respublikos dvasia tame įsakyme įdėta. Šalia Vilnelės tu gali būti tuo žmogumi, kokiu tu esi, ir iš čia ta savotiška dvasia susikuria. Jūs mokykloje ne kartą esate girdėję, kaip mokytojai kalba apie kažkokią mistinę Užupio dvasią, kurios kartais neįmanoma aiškiai apibūdinti ar įvardinti, bet, ko gero, tas sakinys, kad Vilnelė turi teisę tekėti šalia žmogaus, o žmogus gyventi šalia Vilnelės, tą dvasią išreiškia. Matyt, kalbant apie Užupio mokyklą, ta dvasia čia daugelį ir veikia, vieni ją prisileidžia ir ji tampa jų dalimi, todėl pasilieka čia ilgam, o kai kurie jos nepriima.

Jūsų požiūriu, jei noriu būti tikras užupietis, kokiomis nuostatomis turiu vadovautis?

Sunku atsakyti į šį klausimą. Aš, ko gero, nesu tikrasis užupietis ir galbūt nei vienas iš mūsų toks nėra, nes, manau, reikia čia gyventi, kad tokiu būtum. Taigi, pagrindinis dalykas vėlgi siejasi su tuo pirmuoju Užupio Respublikos įstatymu: turi būti savimi – netobulu, bet originaliu, unikaliu, organišku, užupiečiai tai žmonės, kurie sugeba Užupį susieti su savo dvasine laisve. Ir pats Užupis yra tam tikra privilegija gyventi ir jaustis laisvam ir tai, manau, yra didžiausias Užupio privalumas. Apibendrinant galima pasakyti: yra Paryžiaus dvasia, bet Paryžiuje dar yra ir Monmartro dvasia, taip ir Vilnius turi savo dvasią, bet Vilniuje dar yra ir Užupio dvasia.

Ačiū už pokalbį.