Projekto „Mūsų Užupis“ antra diena: skirtingos patirtys, bendras tikslas

Išryškėjo skirtingi darbo tempai: vieni jau artėja prie pabaigos, kiti dar tikslina detales, koreguoja darbus ar sprendžia netikėtai iškilusius sunkumus. Antrąją projekto dieną komandos įsivertina savo pajėgumus, vakar sugalvotų idėjų teisingumą, efektyvumą ir po truputį artėja bendro tikslo link.

Siekdamos sužinoti, kaip mokiniams sekasi šiandien, vėl kalbinome skirtingų klasių mokinius.

Ekologų skveras

Nusprendėme grįžti prie vakar kalbintų 2e klasės mokinių Miglės ir Emilijos. Jos džiugiai pasakoja darbą jau baigusios: kerpės apžiūrėtos, informacija išgryninta ir pristatymui pasiruošta. Tiesa, netikėtu iššūkiu tapo neteisingas užduoties interpretavimas: dalis kerpių buvo ištirtos ne taip, kaip reikia, teko pakartotinai grįžti į kai kurias kerpių tyrimo vietas. Vakar kamavęs nerimas, kad bus sudėtinga pateikti tyrimo rezultatus, šiandien jau nebeaplankė – nuramino konsultuojantys mokytojai. Merginos įžvelgia daug projekto privalumų: gilinamos ne tik biologijos ir ekologijos žinios, bet ir viešasis kalbėjimas, koncentruotos informacijos perteikimo įgūdžiai. Taip pat užsukome ir pas 1b klasės mokinius Igną ir Edviną. Mokiniai trumpai papasakojo, kad darbas vyksta pagal planą, su jokiais sunkumais nesusidūrė ir viskas eina prie pabaigos. Vaikinai pasakojo, kad įdomiausia ir daugiausiai naujų žinių suteikusia tyrimo dalimi tapo pats garso taršos apskaičiavimo procesas.

Istorikų skveras

Vakar 2b klasės mokiniai Augustas ir Simonas, atrodė, dirbo ne taip efektyviai ar apgalvotai, tačiau šiandien jie jau galėjo pasigirti beveik baigtu rezultatu. Mokiniai patvirtino su jokiais sunkumais nesusidūrę ir artėjantys prie darbo pabaigos. Tiesa, buvo ir šiek tiek lėčiau progresuojančių projektų. 1d klasės mokiniai Bernardas ir Domantas pripažino blogai susidėlioję laiką, vis atidėlioję darbus. Nors planuoti vaikinams sekėsi ne per geriausiai, šiandien jie dirba susikaupę ir stengiasi įvykdyti mokytojos iškeltus reikalavimus bei lūkesčius. Šiek tiek kitaip vykdomas su istorija susijęs projektas – 5-ių Užupio Konstitucijos punktų interpretavimas. Šią veiklą pasirinkusios 2b klasės mokinės Gabija ir Urtė vaizduoja Konstitucijos punktus koliažais. Jos pasakoja turėjusios planą, juodraščius ir aiškų tikslą, tad sunkumų nekilo, ir darbas vyksta sklandžiai. Nors laiką planuoti sunku nebuvo, tačiau jos atvirauja, kad teko dirbti namuose, – užduotis galėtų reikalauti mažiau interpretacijos egzempliorių.

Amatininkų skveras

Laikrodį gaminančios 1a klasės mokinės Gertrūda ir Kotryna atvirauja neturėjusios jokio pradinio plano, todėl darbo procesas vyko spontaniškai. Pagrindiniu sunkumu merginos įvardija idėjų ir laiko trūkumą, joms pritaria iš odos knygutes gaminančios Mėta ir Beatričė, 1d klasės mokinės. Mėta pripažįsta, jog darbas vyktų sparčiau, jei dalį veiklos būtų atlikusi namuose. Abi vienbalsiai nutaria, jog didžiausiu iššūkiu gali tapti naujai išbandomas darbo etapas – graviravimas. 1c klasės mokinės Elzė ir Adelė bei 1d klasės mokinės Adelė ir Jogundė rinkosi piešti Užupio peizažo miniatiūrų ciklą tušu. Visos pripažįsta ankščiau nieko panašaus nedariusios, todėl tai tampa galimybe išmokti naujų dailės technikų ir patobulinti senąsias. Merginos taip pat užsimena apie idėjų stygių, joms antrina dailės mokytoja Dalia Samuilienė. Mokytoja pasakoja, kad vaikams ypač užtruko sugalvoti unikalius, nuo kitų besiskiriančius eskizus, tačiau su jos pagalba mokiniams pavyko išsigryninti ir patobulinti idėjas.

Geografų skveras

Užupio žaliosios zonos projektas – gerokai nuo kitų veiklų besiskiriantis darbas. Jo tikslas – sudaryti Užupio Respublikos parkų, miškų, skverų, upių pakrančių ir kitų gamtinių zonų žemėlapį. Šią veiklą pasirinkusios 1d klasės mokinės Saulė ir Erika pasakoja turėjusios aiškų pirminį darbo planą, tačiau prisipažįsta galėjusios geriau paskirstyti laiką pirmąją projekto dieną. Vieninteliu sunkumu joms tapo darbo viduryje gautas papildomų objektų sąrašas, teko plėsti nagrinėjamą teritoriją ir apvaikščioti didesnius plotus. Merginos džiaugiasi galėjusios pažinti anksčiau svetimą Užupį ir gavusios puikią galimybę pasivaikščioti gryname ore.

Fotografų skveras

2a klasės mokiniai Guoda, Karolis ir Jonas kuria foto koliažą. Jie atvirauja plano neturėję, tačiau darbas vyksta sklandžiai, su jokiais sunkumais nebuvo susidurta. Mokiniai dalinasi, kad ypač mėgavosi fotografavimo procesu: projektinė veikla leido įamžinti anksčiau nepastebėtus rajono užkampius ir kasdienio gyvenimo momentus. Jiems pritarė panašų projektą darančios 1c klasės mokinės Upė ir Gabija. Fotoreportažą montuojančios merginos sugalvojo unikalią idėją – nuotraukomis sukurti „prisiminimų tiltą“, kuris vaizduotų žmogaus gyvenimo akimirkas. Tiesa, jas gąsdina mintis, kad idėja bus nesuprasta.

Antroji ir paskutinė prieš pristatant savo darbus projekto „Mūsų Užupis“ diena atskleidė, kad mokiniai puikiai išnaudojo galimybę pažinti Užupio Respubliką, ugdytis kognityvinius gebėjimus, savarankiškumą, kūrybiškumą, bendradarbiavimo įgūdžius. Taip pat dauguma gimnazistų įvertino, kad toks mokymosi būdas yra įdomesnis, efektyvesnis ir labiau įtraukiantis, skatinantis domumą. Visi projektai labai skirtingi: vaikai sukauptas žinias pateikia lentelėmis, trumpais filmukais, jų kurtais įspūdingais maketais ar rankdarbiais. Temos, atrodo, visiškai nesusijusios, reikalauja skirtingų įgūdžių ar žinių, bet, kaip mokytoja Lina Tamošiunienė teigia, „krentantį lapą galima nagrinėti iš visų pusių“. Tad šias dvi dienas rengtas projektas turėjo bendrą tikslą – iš visų pusių ir visais būdais tyrinėti ir galiausiai pažinti Užupio pasaulį.

1d klasės mokinės Rusnė Pilataitė ir Vėtrė Vidžytė

Interviu su kelis dešimtmečius Užupio gimnazijoje dirbančiomis pedagogėmis

2 e klasės mokinės Barbora Aukštikalnytė ir Elzė Cholinaitė pakalbino kelis dešimtmečius Užupio gimnazijoje dirbančias pedagoges: lietuvių kalbos mokytoją Romualdą Petrauskienę, biologijos mokytoją Renatą Bakšytę ir dailės mokytoją Dalią Samuilienę. Mokytojos pasidalino nostalgiškais prisiminimais apie praeities mokyklą.

Kiek metų jau dirbate šioje mokykloje?

R. Petrauskienė: Šioje mokykloje dirbu 42 metus.

R. Bakšytė: 38 metus.

D. Samuilienė: Taip pat 42 metus, į mokyklą su R. Petrauskiene atėjome kartu.

Kaip, kodėl pradėjote dirbti būtent Užupyje?

R. Petrauskienė: Tuo metu mes gaudavome paskyrimą Vilniuje arba rajone, kadangi buvau registruota Vilniuje, o Užupio gimnazijoje trūko mokytojų, pradėjau čia dirbti.

D. Samuilienė: Nors mokiausi Šiauliuose, norėjau gauti paskyrimą Vilniuje. Kadangi konkurencija buvo didelė, reikėjo pasistengti, bet kai atvažiavau į Vilnių, man pasakė, kad nieks to paskyrimo neprašo. Dar nežinojau, kokioj mokykloj norėčiau dirbti, todėl vaikščiojau po skirtingas mokyklas. Pirmoji, į kurią nuėjau, buvo rusiška, na, ir vaikšto ten direktorius toks su iškrypusiais batais, mokytojos su triaukščiais kuodais ir aš sakau tam direktoriui: „Bet man vis tiek rusiškai sudėtinga bus mokyti, tai gal bent auklėjamosios klasės neduosit?“ O jis sako: „O kaip gi?“ Na, ir man to užteko, galvojau: na jau ne, nedirbsiu čia. Po dar kelių nesėkmingų bandymų galiausiai atėjau į Užupio gimnaziją. Pirmiausia man pasiūlė dirbti kaip prailgintos grupės mokytoja, o po kelių metų pasakė, kad atsilaisvins darbų mokytojos pozicija. Ši gimnazija man buvo prie širdies, nes vaikystėje dažnai būdavau Užupyje. Eidavom čia su kompanijom po kalnus pasilaipiot, todėl nusprendžiau nesiblaškyti ir kol kas dirbti kaip prailgintos grupės mokytoja. Po kurio laiko mane to meto direktorė išsikvietė pas save į kabinetą, sako: „Žinot, turėjo ateiti nauja pradinių klasių mokytoja, bet neatėjo, todėl mes jums duosim pirmą klasę – 1c.“ Sakau: „Bijau aš tų pirmokų…“ O ji man: „Visi jų bijo.“ Tai tik po kelių metų pagaliau tapau dailės ir darbų mokytoja.

Papasakokite trumpai, kaip keitėsi / nesikeitė per šiuos dešimtmečius mokykla: kas buvo ir ko dabar nebėra, kas buvo ir kas iki šiandien išliko?

R. Petrauskienė: Vyko renovacijos, klojo plyteles, nes anksčiau jų nebūdavo, taip pat atsirado technologijos. Dabar, kai ateina ko nors filmuoti žmonės mūsų mokykloje, dažnai tai daro mano kabinete.

R. Bakšytė: Taip, nes šiame kabinete viskas išlikę nuo tų sovietinių laikų.

R. Petrauskienė: Taip pat, kaip žinote, anksčiau mokytojai rašydavo ant lentos su kreida, tekstus rašė ranka, reikėdavo sudaryti planus kiekvienai dienai, kiekvienai pamokai, kas būdavo labai sudėtinga, nebūdavo elektroninio dienyno, todėl mokiniai turėdavo knygutes, kuriose mokytojai jiems rašydavo pažymius.

R. Bakšytė: Tačiau būdavo labai gerai, nes pažymius vaikams galėdavai rašyti iš karto, bet kurią pamoką pakvieti vaiką prie lentos prieš klasę atsakinėti ir parašai pažymį be jokių klausimų.

R. Petrauskienė: Aišku, lazda turi du galus, kadangi vaikai labai daug turėdavo mokintis atmintinai, tai labai lavindavo jų atmintį, taip pat viešo kalbėjimo baimė buvo lengvai įveikiama, nes daugiau prieš klasę kalbėdavo ir nebūdavo jokių atsakinėjimų iš vietos. Taip pat nebuvo jokių galimybių spausdinti tekstų kaip dabar: surinkai, atspausdinai, padalinai, anksčiau nebūdavo kompiuterių, todėl reikdavo viską perrašinėti ranka kiekvienam mokiniui atskirai, dar turiu išsisaugojusi tokius lapelius, ant kurių perrašinėdavau. Reikia paminėti, kad šioje mokykloje mokėsi visos pakopos: nuo pirmos klasės iki vienuoliktos, todėl mokytojai dirbdavo dviem pamainom nuo ryto iki vakaro, kartais reikėdavo dirbi ir prailgintoje grupėje, kur vaikai po pamokų pamokas ruošdavo. Jeigu kalbėti apie mano dalyką, kadangi vis tiek sovietmetis buvo, tai dažnai reikėdavo ieškoti kažkokių sakinių, kurie būdavo labai gražiai susiję su, taip sakant, partiniais šūkiais. Labai gerai prisimenu, kad būdavo rytinės mankštos: vaikai pirmas 10 minučių pamokos lankstydavosi ir būdavo prižiūrima, ar mokytojai irgi tą mankštą daro. Būdavo ir karinės rikiuotės, kada ateidavo kariai ir mokiniai žygiuodavo. Taip pat ir politikos valandėlės vieną kartą per savaitę. Aš išrinkdavau, koks mokinys kurią savaitę šnekės, ir taip po vieną kiekvieną savaitę jie per pamoką prieš klasę kalbėdavo apie politiką. Todėl galima sakyti, kad tų pasikeitimų buvo daug – struktūrinių, metodinių ir ideologinių.

D. Samuilienė: Norėčiau dar pasidalinti tokia istorija: mokiniai laikydavo abitūros egzaminus sporto arba aktų salėje, kurių metu juos prižiūrėdavo švietimo ministerijos atstovai. Kartą netikėtai pas mane atbėgo mokinys, kuris paprašė manęs žirklių. Nustebusi paklausiau jo, kodėl jis ne salėje, nes egzaminas jau buvo prasidėjęs. Jis atsakė, kad jo neįleidžia, nes jo per ilgi plaukai. Anksčiau mokiniai turėdavo atitikti sovietmečio standartus, dabar, žinoma, tokių dalykų šiais laikais nebepamatysi. Šį įvykį sunku pamiršti.

Ar prisimenate kokių nors ypač svarbių mokyklos švenčių, renginių ar tradicijų, kurios šiandien jau išnykusios?

R. Petrauskienė: Labai ilgiuosi buvusių tautosakos vakarų, kuriems labai intensyviai ruošdavomės. Kviesdavomės profesionalius kolektyvus, atlikėjus, šokėjus, dainininkus. Visi būdavo su tradiciniais Lietuvos regionų rūbais: žemaičių, aukštaičių, dzūkų. Šis renginys jau išnykęs, nors bandėme jį sugrąžinti, bet nepavyko. Taip pat buvo dainuojamosios poezijos konkursas, kuriame susirinkdavo labai daug mokinių. Komisijoje netgi dalyvavo Kernagis, kuris sėdėdavo ant scenos užtrauktomis užuolaidomis, nes jis teigė, kad jam nereikia matyti, tik girdėti. Mokiniai važiuodavo po skirtingas mokyklas ir gaudavo prizines vietas. Deja, šio renginio irgi nebėra, nes labai sunku prisikviesti mokinius dalyvauti.

D. Samuilienė: Norėčiau pridurti, kad kai kitos mokyklos sužinodavo, kad Užupio mokiniai dalyvauja, suprasdavo, kad jiems vietos nebėra.

R. Petrauskienė: Taip, nes Užupis visada užimdavo pirmąsias vietas.

R. Bakšytė: Dar būdavo kalėdiniai karnavalai. Mokiniai išpiešdavo sienas, tai užtrukdavo labai daug laiko ir reikėdavo įdėti labai daug darbo, bet visi pasirodymai būdavo labai įspūdingi ir gražūs.

Ar norėtumėte, kad vėl mokykla mokytų vaikus nuo penktos iki dvyliktos klasės? Kodėl?

R. Petrauskienė: Jaučiu nostalgiją, nes vaikai būdavo tikrai labai mieli ir jaukūs, buvo visai kitas mokytojo ir mokinio santykis, nes tu mokinį, galima sakyti, užsiaugini, todėl tikrai norėčiau vėl turėti nuo penktos klasės mokinius.

R. Bakšytė: Prisimenu tokią istoriją. Kai važiavome į Berlyną, vienas vaikas nusipirko tokį žaidimą su meškere, tais laikais toks žaislas būdavo retenybė, vaikai pasakė man, kad jis nemato, kur eina, nes vis žvejoja su ta savo meškere!

D. Samuilienė: Aš irgi labai gerai prisimenu tą vaiką. Prie manęs atėjo aštuntokai ir man pasakė, kad atėmė iš jo pinigus, nes per pirmą dieną jis sugebėjo nueiti į „Lego“ parduotuvę ir norėjo už visus pinigus, kuriuos jam davė tėvai, nusipirkti „Lego“ žaislų. Kad ir buvo sunkoka su jais susitvarkyti, vis tiek tai paliko labai daug įspūdžių ir gerų prisiminimų.

Ar pasikeitė mokinių požiūris į mokytoją, į mokslą?

R. Petrauskienė: Manau, kad požiūris į mokytoją pasikeitė stipriai. Mokiniai stokoja atsakomybės, nedaro namų darbų ir nesupranta, kad tai yra grįžtamasis ryšys, jeigu nori gauti, turi ir duoti. Literatūros pamokose dejuoja ir verkia, kai pasakai, kad turės parašyti pastraipą. Anksčiau vaikai kiekvieną pamoką nagrinėdavo eilėraščius, savanoriškai prirašydavo po porą lapų sąsiuvinio. Dar turiu išsisaugojusi tuos senus, plonus sąsiuvinius, kuriuose būdavo mokinių interpretacijos. Kai kartais perskaitau, norisi verkti, nes tos mokinių mintys be jokių pašalinių priemonių būdavo labai gražios.

D. Samuilienė: Anksčiau vaikams galėdavai duoti sunkią užduotį ir padarydavo per 5 minutes, o dabar mokiniams bandai duoti kažką lengvo ir vis tiek jiems per sunku. Taip pat mokiniams žymiai sunkiau sukaupti dėmesį, susilpnėjo atmintis, aptingo. Dar prisimenu, kai vaikai iš skirtingų mokyklų važiavo į Klaipėdą ir kažkuris vaikas turėjo eilėraščių knygą ir visą kelią mokiniai nagrinėjo ir analizavo eilėraščius. Tas noras išreikšti protingas mintis labai skiriasi nuo dabarties, nes jauni žmonės dabar tyli ir bijo išsisakyti, galbūt tai patyčių įtaka.

R. Bakšytė: Tų patyčių visada buvo, tik mokykla neturėjo psichologo, specialiojo pedagogo, viską spręsdavo mokinių auklėtojai. Mes esame laimėję projektą „Baltos varnos“, kuriame būdavo suburtos grupės, kad mokiniams būtų lengviau susirasti draugų, bendrauti.

Ar pasikeitė mokinių ir mokytojų santykiai?

R. Petrauskienė: Anksčiau mokiniai su mokytojais bendraudavo artimiau todėl, kad nuo penktos klasės tu vaikus užsiaugini.

D. Samuilienė: Aš manau, kad bendravimas nepasikeitė, mokiniai, kurie nori bendrauti, bendrauja ir iki šiol. Užupyje bendravimas tarp mokinio ir mokytojo visada buvo labai demokratiškas ir draugiškas.

Ar pasikeitė tėvų vaidmuo mokyklos gyvenime?

R. Bakšytė: Manau, kad tėvai dabar domisi daugiau negu anksčiau. Vaikai anksčiau būdavo savarankiškesni.

R. Petrauskienė: Tėvai priekabesni ir mažiau pasitiki mokytojo kompetencija ir reikalauja aukštesnio įvertinimo. Norėtųsi daugiau pasitikėjimo.

D. Samuilienė: Anksčiau galėdavai parašyti pažymį ir nesijausdavai kaltas, o dabar jeigu mokiniui parašai mažesni pažymį, tėvai reketuoja, kad jis turėtų būt geresnis negu iš tiktųjų yra. Jie dažnai mano, kad tu į mokinį kažkaip kitaip žiūri, todėl parašei mažą pažymį.

Kokios vertybės visada – ir praeityje, ir šiandien – buvo puoselėjamos Užupyje?

D. Samuilienė: Manau, kad visada buvo puoselėjama tolerancija ir laisvas žodis, bendruomeniškumas.

R. Petrauskienė: Visada buvo pasitikėjimas mokytoju, visi tėvai ir mokiniai, kurie atėjo į šią mokyklą iš kitų, akcentuoja mūsų dvasingumą, artumą ir jaukumą. Mūsų gimnazijoje visada buvo svarbi empatija mokiniui.

R. Bakšytė: Vaikai sako ir akcentuoja, kad jie gerai jaučiasi prie mokytojų.

Ar yra pedagogų, kurie nebedirba jau mokykloje, bet jūsų atmintyje išliko kaip ypatingi žmonės? Kuo jie buvo ypatingi?

R. Petrauskienė: Danguolė Keraitė, ji buvo ypatinga ir kaip moteris, ir kaip specialistė, turėjo labai gerą humoro jausmą, išlaikytą moteriškumą bei griežtumą, aš iš jos mokiausi kaip egzaminuoti, kaip taisyti darbus, kaip bendrauti, ji buvo man autoritetas. O iš vadovų ypatinga buvo mūsų buvusi direktorė Šertvytienė, ji dirbo trumpai, bet buvo labai autoritetinga moteris. V. Malcevičius buvo inteligencijos, kultūros viršukalnė.

D. Samuilienė: Rita Simonaitytė, ji buvo labai kūrybinga, meniška, mokėjo labai gražiai bendrauti su vaikais, kaip aš sakau, „pienas ir kraujas“. Aš iš jos labai daug išmokau.

Ar yra buvusių jūsų mokinių, kurie šiandien daug pasiekę, kuriais mokykla ypač didžiuojasi?

R. Petrauskienė: Oi, labai daug. Ką dabar prisimenu: Gediminas Zolba, neurochirurgas, Dominyka Dapkutė, biofizikė, mokslų daktarė, gavusi Baltijos šalių apdovanojimą už genų inžineriją, Urtė Neniškytė, neuromokslininkė, ir jos brolis du kartus Europos sporto šakos čempionas, Gabrielė Pioraitė, kaituotoja, pasaulio čempionė 2020 metais, įsteigusi kaitavimo mokyklą… Tikrai labai daug yra įžymybių.

Neretai kalbame apie ypatingąją Užupio dvasią. Kaip ją apibūdintumėte?

R. Bakšytė: Jeigu reikėtų apibūdinti Užupio dvasią, apibūdinčiau ją kaip laisvę elgtis kaip tu nori, bet tas „nori“ suformuotas tavo vidinės kultūros, jeigu tavo vidinės kultūros ribos yra aiškios, tai žmogus jaučiasi labai gerai.

R. Petrauskienė: Taip, neperžengiant ribos, nes šalia yra kitas žmogus.

D. Samuilienė: Tu turi elgtis taip, kad kitam šalia tavęs nebūtų blogai.

R. Petrauskienė: Mūsų gimnazijoje yra ta atjauta. Va, jeigu pati matau kokį mokinį, ašarojantį tualete, pavyzdžiui, merginą, tai prieinu, klausiu, apkabinu. Dabar jau tikriausiai tą darome ne taip drąsiai dėl to griežtesnio požiūrio į kontaktą.

Esate bene ilgiausiai šioje mokykloje dirbantys pedagogai. Kas paskatino čia taip ilgai išlikti, nekeisti darbo vietos?

R. Petrauskienė: Aš iš prigimties esu labai sėslus žmogus, man labai būtų sunku kažką keisti ir man čia buvo gerai, yra grįžtamasis ryšys iš buvusių mokinių bei tėvų.

R. Bakšytė: Aš vienerius metus buvau šalia, Petro Vileišio progimnazijoje, kadangi ir čia turėjau pamokų, galėjau palyginti bendravimą tarpusavy administracijos ir mokytojų. Ta Užupio dvasia traukia, tu negali jos įvardinti žodžiais.

D. Samuilienė: Aš taip pat dirbau dviejose mokyklose ir irgi galiu pasakyti, kad skirtumas yra milžiniškas, tu ten nesijauti kaip asmenybė, o čia tu gali laisvai reikšti savo mintis, jautiesi saugus ir esi priimtas.